Skrydziai

Išsipildžiusi svajonė tapti pilotu

Skrydziai

Kitam mūsų blog‘o herojui – pilotui Robertui – taip pat pavyko išpildyti savo svajonę – skryziai  po visą Europą jau kelias dešimtis metų yra dviejų vaikų tėvo kasdienybė. Pilotuojantis vieną svarbiausių oro linijų daugiavietį lėktuvą Robertas sako, kad jam skrydziu akcijos reiškia visai ką kita, negu eiliniam žmogui. „Paprastam keleiviui norisi, kad būtų pigus skrydziai, tai yra, kad bilietai būtų pigūs. O man svarbiausia – kad oro sąlygos pasitaikytų kuo palankesnės. Va tada, aš sakau, vyksta tikri skrydziai, akcijos tikros“, - šypsosi lėktuvo piloto kabinos valdovas.

Mokėsi septynerius metus

„Kai atvykau studijuoti, gerai nežinojau, kokios tos studijos apskritai būna, - teigia Robertas. – Aš tik žinojau, kad turiu įsėsti į lėktuvą, ir kad  skrydziai man turi visrsti kasdienybe. Tačiau pradėjęs mokytis kariniame universitete sužinojau, kad yra įvairiausių pilotavimo rūšių. Vienoks yra pilotavimas, kai tu valdai lėktuvus, kurio skrydziai yra skirti šuoliams parašiutu – tada reikia skrosti dangų lėtai ir ramiai. Visai kitas vairavimas yra kertant Atlanto vandenyną, tupdant savo mažulio ratus jau ant Amerikos nusileidimo takų. Kai pakyli į aukščiausią lygmenį, juokinga atrodo skrydziai is Palangos į Vilnių, tai tarsi lašas jūroje. Nes skrendant iš Kopenhagos į Las Vegasą turi pademonstruoti visai kitą ištvermės lygį.

Taigi, atvykus mokytis, pirmiausiai reikėjo konkrečiai apsispręsti, ko aš noriu, ir pradėti stengtis. Tuo metu dar nežinojau, kad pagrindiniai mano skrydziai su „Ryanair“ kompanijos lėktuvą vyks į Skandinaviją. Tai yra, nežinojau, kol tai mokiausi. Tačiau, lyg tyčia, likimas taip lėmė, jog daugiausiai pratybų ir turėdavau, lėktuvą kreipiant šiaurės kryptimi. Prisimenu, pirmieji skrydziai i Norvegija man asmeniškai prasidėjo pilotuojant bičiulio lėktuvėlį. Kadangi skrydziai mažu nuosavu lėktuvėliu visgi yra gana brangus malonumas, paimdavome krovinių, juos gabendavome, kad bent šiek tiek atsipirktų“, - prisiminimais dalijasi Robertas.

Dirba kas ketvirta para

„Dabar mano darbo grafikas yra man artimas jau dvejus metus. Penkis metus studijavęs lėktuvo valdymo subtilybes, šį skrajojantį Orlandą nutupdyti turbūt sugebėčiau kad ir ant vandens“, - nepasididžiuodamas ir nepasikuklindamasis juokiasi Robertas.

„Iš tiesų, kartais žmonėms sunku paaiškinti, iš kur ta aistra lėktuvams. Bet kad aš ir pats nežinau. Daugumai tiesiog rūpi, kaip čia viską suregzti, kad išeitų pigiausi skrydziai, bilietai, o man svarbiausia visai kas kita. Aš, skirtingai nei salone sėdintys keleiviai, turiu užtikrinti skrydžio kokybę, apie uždirbtus pinigus, nors jų uiždirbu tikrai nemažai, tuo metu negalvoju. Visą laiką svarbu išlikti labai budriam.

Dirbu kas ketvirta para, pastebiu, kad kai vyksta labai nebrangūs skrydziai, akcijos privilioja ir skraidymo kultūros visai neturinčius keleivius. Man stiuardesės pasako – jie šiukšlina, šaiposi iš stiuardesių vedamo instruktažo (to, juokingojo, kur rodoma, kaip užsidėti deguonies kaukę, ir kaip švilpuku baidyti ryklius). Tačiau negaliu sakyti, kad skraido labai blogi žmonės. Jie taip pat jaučia šiokią tokią įtampą. Jeigu skrydziai vyksta prastesnėmis oro sąlygomis, jeigu keliaujame per oro duobes, ir lėktuvėli truputį supurto, kresteli – iškart visi sėdi ramūs, įsikibę tų savo gelbėjimo liemenių“, - šaiposi Robertas.

Į avarinę situaciją patekti neteko

„Nors pats esu pilotas, man lygiai taip kaip ir keleiviams, tie visi teroristų išpuoliai ir lėktuvo katastrofos atrodo egzotika. Paprastai skrydziai praeina paprastai, ramiai, be jokių nesąmonių. Tikimybė patirti kažką panašaus į filmo siužeto virtus išgyvenimus tikrai yra labai nedidelė. Na – nebent jūs statote psichologinį Lynčo filmą, kur aštriausias veiksmas ir vyksta būtent tada, kai nevyksta nieko“, - teigia filmų mėgėjas ir pilotas Robertas.