Kiekvienam žmogui iš po keliones i PAR nesiliautų patys stipriausi įspūdžiai. Ne išimtis esu ir aš. Mane taip pat sužavėjo ši labai stipri, didelė, graži žemė, o lankiausi joje tada, kai dar jokie Ebolos klastingi virusai nesiautė ir negąsdino nei vietinių, nei turistų. Ką prisimenu apie kelionę – tuo ir dalinuosi.
Pasiruošimas
Kaip ir visada, vykstant į tolimas keliones, neįmanoma nesusidurti su tam tikru pasiruošimu. Kuo toliau keliaujate, tuo labiau reikia ruoštis. Jeigu kelionės tikslas yra Pietu Afrikos Respublika, viza nėra vienintelis rūpestis. Kuo labiau nutolstame nuo mums įprastos aplinkos, tuo stipriau pasijuntame nepritampančiais. Ir tas „namų ilgesys“ nėra iš piršto laužtas, tai yra tam tikra mūsų organizmo saugumo funkcija, kuri yra išsivysčiusi evoliuciškai. Iš tiesų, kiekvienas žmogus geriausiai prisitaikęs yra gyventi savo aplinkoje, ir jeigu gyveni Lietuvoje, tai kelione i PAR kaip tik ir reiškia migravimą į vietą, kurioje mums biologiškai išgyventi yra sunkiau. Ten siaučia kitokios ligos, nei pas mus, ten net paprasčiausios bakterijos, esančios maiste ir vandeny, skiriasi nuo mūsiškių, todėl bent jau laisvais viduriais ar lengvu supykinimu neišvengiamai turėtų pasiskųsti kiekvienas ten nuvykęs. Taigi, prieš išvykstant pamatyti Pietų Afrikos respublika, verta pasirūpinti kai kuriais dalykais iš anksto. Pagrindiniai dalykai, kurie rūpėjo man, tai Pietu Afrikos Respublika: valiuta, skiepai, žemėlapiai, ambasados. Norėjau pasirūpinti iš anksto gauti tokios valiutos, kokia ten atsiskaitoma. Apie banko korteles net nesvajojau, nemanau, kad ši sistema ten gali būti išvystyta, visgi klydau, didžiuosiuose miestuose viską galima atsiskaitinėti ir taip. Svarbiausia buvo pasiskiepyti nuo visko, nuo ko yra rekomenduojama, ir, žinoma, pasirūpinti apsauga nuo saulės tinkama avalyne, drabužiais.
Kelionė
Pietu Afrikos Respublika – zemelapis ir dabar man primena, kad yra pasaulyje vietų, kur niekada nesitikėjau, kad atsidursiu, o atsidūriau. Kai esi jaunas, prisikaitai visokių knygų, prisiklausai istorijų, ir pradedi daryti kažką tokio. Imi žaisti su gyvenimu, imi keliauti, imi ir atsiduri kaip Keruako „Kelyje“ su ištiestu į viršų nykščiu. Nežinau, ar viena ten keliaučiau, turbūt ne. Taigi, ir tada keliavau ne viena, o su keliais draugais. Keliese daug kas yra pigiau, o labiausiai – nakvynė, nes galima visiems drauge nakvoti pas kažką viename kambaryje, taip daug pigiau išeina. Man kelione i Pietu Afrikos Respublika suteikė labai platų kultūrinio pasaulėvaizdžio praplėtimą. Aš labai nustebau, kokių žmonių pasaulyje yra, kaip galima gyventi visiškai kitaip, kitokiomis sąlygomis, negu aš gyvenu. Taip, tie, kam keliauti po SA yra įprasta, jau ir anksčiau pasakodavo tokius dalykus. O aš dabar tapau tik dar vieną tų pačių dalykų pasakotoja. Tačiau man vis tiek atrodo tai nepaprasta. Iš tiesų žmonės turėtų ne kalbėti, o tiesiog keliauti.
Ilgesys
Dabar, kai kažkur išgirstu būgnų muziką, kai per „Discovery“ pamatau laukinę Afrikos gamtą, kai per žinias išgirstu, kad Ebola siaučia ir nusineša vis daugiau gyvybių, man darosi taip ilgu... Atrodo, viską mesčiau, ir sugrįsčiau, nes tikrai labai to norėtųsi. Deja, dabar gyvenu taip, kad apie keliones kol kas galiu tik pasvajoti. Turiu nemažai darbų padaryti, ir tik vėliau, kažkada, galėsiu sau leisti pakeliauti ir pamatyti daugiau. Tačiau kiekvienam laisvos širdies žmogui rekomenduočiau keliauti kuo toliau nuo savo krašto, pamatyti tai, ko nėra matę.
No comments:
Post a Comment